Glutationas yra viena universaliausių ir svarbiausių žmogaus organizmo apsauginių medžiagų. Įvairiais kiekiais glutationo yra visuose audiniuose ir organų sistemose, kurios atlieka įvairias, sveikatai būtinas, funkcijas, įskaitant:
Žmonės glutationo gauna dviem būdais – su maistu ir vidinės sintezės būdu. Kadangi glutationą organizmas gali pasigaminti pats, jis nelaikomas būtinąja maistine medžiaga, nors jo vaidmuo yra labai svarbus. Tačiau tam tikromis sąlygomis glutationo kiekis, kurį organizmas gali pasigaminti, yra nepakankamas, kad būtų užtikrinta optimali sveikata.
Geriausi gliutationo šaltiniai yra šviežiai paruošta mėsa, įskaitant paukštieną ir žuvį, švieži vaisiai ir šviežios daržovės (tiek žalios, tiek virtos). Perdirbtuose maisto produktuose glutationo beveik nėra, nes jis prarandamas konservuojant, šaldant, malant, džiovinant, pasterizuojant ir pan.
Naujausi dr. Johno P. Richie ir kitų mokslininkų tyrimai parodė, kad glutationo papildai didina glutationo kiekį ne tik plazmoje, bet ir svarbiausiuose audiniuose.
Pasak glutationo tyrinėtojo dr. Deano P. Joneso, plaučiai, žarnynas, inkstai ir kai kurios imuninės ląstelės gali tiesiogiai įsisavinti glutationą.
Kitose vietose, pavyzdžiui, kepenyse, jis pirmiausia suskaidomas į tris aminorūgštis, kurios absorbuojamos kepenyse ir vėl sujungiamos į glutationą. Tiesą sakant, glutationas toks svarbus kepenų veiklai, kad jei organizmas 24 valandas negauna maistinių medžiagų, jis „vagia” pirmtakus iš raumenų, kad palaikytų kepenims reikalingą glutationo kiekį.
Kai kurie augaliniai maisto produktai, pavyzdžiui, brokoliai ir česnakai, turi fitonutrientų, kurie padeda suaktyvinti fermentus, dalyvaujančius glutationo sintezėje. Todėl didesnis šių maisto produktų vartojimas gali padėti padidinti vidinę glutationo sintezę.
Glutationas palaiko daugybę biologinių funkcijų. Pagrindinis jo vaidmuo yra detoksikacija. Daugiausia glutationo yra kepenyse ir inkstuose – organuose, kurių pagrindinė užduotis yra apdoroti visas patekusias medžiagas ir pašalinti toksiškus komponentus. Dideli jo kiekiai taip pat randami plaučių gleivinės skystyje, saugančiame nuo ore esančių teršalų, ir žarnyno gleivinėje, neleidžiančioje absorbuoti reaktyvias chemines medžiagas.
Glutationas yra pagrindinis organizmo antioksidantas. Biocheminiu lygmeniu tai reiškia, kad jis gali sustabdyti oksidacines reakcijas, atiduodamas elektronus laisviesiems radikalams, panašiai kaip kiti žinomi antioksidantai, pavyzdžiui, vitaminas C, vitaminas E ir daugelis karotenoidų. Tačiau glutationas yra pranašesnis už kitus antioksidantus, nes pats suriša ir stabilizuoja laisvuosius radikalus bei padeda regeneruoti kitus antioksidantus (pvz., vitaminus C ir E), grąžindamas juos į aktyvią veiklą.
Dar viena glutationo molekulės savybė – jos greitis. Pavyzdžiui, kai vėžį sukelianti cheminė medžiaga grasina pažeisti ląstelės DNR ir sukelti mutaciją, glutationas gali sureaguoti greičiau ir neutralizuoti daugelį toksinių medžiagų.
Šios apsauginės funkcijos nuolat atliekamos visose pagrindinėse organų sistemose, įskaitant smegenis, širdį, skeleto raumenis, odą ir imuninę sistemą, taip pat kepenis, inkstus, žarnyną ir plaučius.
Kitas svarbus glutationo vaidmuo, kuris biocheminiu požiūriu yra gana sudėtingas – palaikyti oksidacinių ir redukcinių procesų pusiausvyrą ląstelėse. Oksidacija ir redukcija – tai terminai, susiję su elektronų perdavimu, o šių dviejų jėgų pusiausvyra vadinama „redokso pusiausvyra”. Visi gyvybiniai procesai priklauso nuo ląstelių gebėjimo palaikyti tinkamą redokso pusiausvyrą, kai ji sutrinka, sutrinka baltymų funkcijos ir ląstelės žūsta. Glutationas apsaugo ląsteles palaikydamas redokso pusiausvyrą ląstelių viduje ir ant jų paviršiaus.
Yra tam tikrų įrodymų, kad glutationas palaiko imuninę sistemą:
Galiausiai svarbiausias ir evoliucinis glutationo vaidmuo – aprūpinti aminorūgštimi – cisteinu, kad būtų palaikoma baltymų sintezė, jei trūksta maisto medžiagų.
Kadangi glutationo kiekis visame organizme skiriasi, nustatyti vieną optimalų jo kiekį yra sudėtinga. Pavyzdžiui, inkstams reikia kitokio kiekio nei smegenims, o kiekis, kurį galima išmatuoti kraujo plazmoje, neatspindi glutationo atsargų audiniuose. Tačiau tyrimais pavyko nustatyti santykinius glutationo pokyčius tam tikromis sąlygomis, o tai rodo, kad glutationo būklei įtakos turi daug veiksnių.
Vienas iš neišvengiamų veiksnių yra amžius. Jaunų, sveikų žmonių, kurių mityba pagrįsta šviežiais maisto produktais, glutationo kiekis paprastai būna pakankamas, tačiau maždaug nuo 45 metų ji pradeda mažėti ir mažėja iki pat mirties. Mažesnis glutationo kiekis taip pat siejamas su nutukimu, antrojo tipo diabetu, rūkymu, piktnaudžiavimu alkoholiu ir daugelio vaistų vartojimu.
Glutationo kiekis mažėja sergant daugeliu ligų, įskaitant širdies ir kraujagyslių, inkstų, Parkinsono, plaučių ir AIDS ligas, taip pat gydant chemoterapija. Visoms šioms ligoms ir rizikos veiksniams būdinga bendra savybė – oksidacinis stresas. Tokiomis aplinkybėmis glutationas sunaudojamas greičiau, nei gali būti pagamintas. Tuomet reikia didinti glutationo suvartojimą su maistu, maisto papildais bei atsisakyti glutationą naikinančių įpročių, pavyzdžiui: rūkymo, alkoholio, sočiųjų riebalų vartojimo.
Jauniems, sveikiems asmenims glutationo pakanta apie 150 mg per parą, tačiau esant rizikos veiksniams, reikia daugiau. Papildomo glutationo vartojimo saugumas ne kartą įrodytas eksperimentais, kurių metu žmonės vartojo iki 1000 mg Setria® glutationo.
Atominį ryšį sudaro du elektronai – vienas teigiamas, kitas neigiamas. Kai kas nors atima elektroną, junginys tampa nestabilus ir labai reaktyvus: jis kuo greičiau ieško pakaitinio elektrono ir “pavagia jį iš kitos aukos”, o ši – iš kitos, ir taip toliau. Reaktyvus junginys su nesuporuotu elektronu vadinamas laisvuoju radikalu. Prasidėjusi reakcija yra grandininė reakcija, o visas procesas vadinamas oksidacija.
Nekontroliuojama oksidacija pažeidžia ląsteles ir audinius. O k s i d a c i n ė žala sukelia daugybę ligų ir lėtinių būklių, įskaitant širdies ir kraujagyslių ligas, vėžį, Parkinsono ligą, Alzhaimerio ligą, diabetą, su amžiumi susijusias akių ligas, astmą ir uždegiminius sutrikimus.
Laisvųjų radikalų atsiradimas yra įprasta medžiagų apykaitos proceso dalis. Mes kvėpuojame deguonimi, kuris yra metabolizuojamas. Didžioji jo dalis redukuojama į vandenį, tačiau apie 5 proc. išsiskiria ir virsta laisvaisiais radikalais. Kiti dažni laisvųjų radikalų šaltiniai yra ultravioletinė spinduliuotė, rentgeno spinduliai, tabako dūmai, oro teršalai, alkoholis ir sotieji riebalai. Kai kurios imuninės ląstelės gamina laisvuosius radikalus, kad sunaikintų bakterijas. Uždegimas yra laisvųjų radikalų grandininių reakcijų požymis.
Visos gyvos būtybės turi antioksidacinę apsaugos sistemą, kuri kontroliuoja laisvųjų radikalų reakcijas. Glutationas yra galingiausias antioksidantas ir gamta išmintingai pasirūpino, kad ši apsauginė molekulė būtų visame organizme, ląstelėse ir ląsteles supančiuose skysčiuose.
